apie mus noriu būti banke kontaktai keltų bilietai viešbučiai privatumo politika
Paieška:
Lietuviskai English
 
Atlikėjai
Grupės ir atlikėjai (567)
  Renginių vieta
Pramogų ir pobūvių salės (53)
  Nuoma ir prekyba
Žaidimai (19)
  Technika
Garsas
Pirotechnika
  Paslaugos ir pramogos
Konditerija
 
Titulinis puslapis   Renginiai  
Spausdinti Spausdinti  
Akmenų skulptūrų paroda „Akmenų istorijos“

Nuotraukų peržiūra

0
Gegužės 11 d. (penktadienį) 17 val. Liudviko Rėzos kultūros centro stiklinėje verandoje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė) atidaroma Aido Striogos akmenų skulptūrų paroda „Akmenų istorijos“.

Kūrybos šaltinis-gyvenimas
Gimiau 1968 rugpjūčio 10 d. Nuo mažumės augau kūrybos dvasios kupinoje aplinkoje. Tėvukas Leonas Strioga, žymus Lietuvos skulptorius, Nacionalinės premijos laureatas, visada gyveno kūrybos ritmu. Jei nekalinėjo, tai eskizavo, lipdė iš plastilino mažas figūrėles, kurioms sukurdamas pavadinimą tarsi įkvėpdavo gyvybę. O mama Dalia Striogienė daugybę metų dirbo Kauno viešojoje bibliotekoje. Jos iniciatyva bibliotekoje atsirado Meno skyrius. Mama – žodžio meistrė, giliai išjaučianti poeziją, daugybės organizuotų meno renginių įkvėpėja ir vedėja.
Būdamas vaikas, svajojau, kad dirbsiu šiukšlių mašinos vairuotoju – šis darbas man atrodė kaip ritualas, suteikiantis pastovumo, pasikartojimo, cikliškumo. O savaitgaliais būsiu laisvas ir kursiu skulptūras, nes jos - laisvė. Šiukšlių išvežiotoju netapau, o štai trauka skulptūrai augant vis didėjo.
Mokiausi dabartinėje Kauno A. Martinaičio dailės mokykloje. Mano mokytojai – tapytojai Alfonsas Vilpišauskas ir Edmundas Salandžius, skatino ieškoti savo kelio, savo išraiškos. Tuo metu domėjausi visomis meno sritimis, ieškojau savęs, bandžiau, eksperimentavau, kurį laiką charizmatiškų tapybos mokytojų dėka buvau įsitraukęs į šią meno sritį.
O šalia tėvuko jo dirbtuvėse save prisimenu nuo pat ankstyvos vaikystės. Tėvuko dirbtuvės kurį laiką buvo šalia skulptoriaus Roberto Antinio dirbtuvių. Jis kažkada pasakojo prisimenąs mane su ilgais tėčio marškiniais vietoj chalato, tupinėjantį aplink kalinėjantį tėtį. Kada pats pirmą kartą prisiliečiau prie akmens su kalteliu, nepamenu. Bet jau būdamas paauglys per vasaras dirbau tėčio Leono pameistriu. O savo 14-ųjų metų vasarą su tėvuku visą vasarą pragyvenome Smiltynėje. 1982 m. dalyvavome skulptorių plenere, visi kartu kūrėme skulptūras Klaipėdos skulptūrų parkui. Kūrinys, kurį padėjau tėčiui atlikti, vadinosi “Mintis”. Jis iki šiol tebestovi šiame parke. Turbūt nuo tada ir pradėjo ateiti aiškumas, tad noriu kurti skulptūras, o jų formos, išraiškos būdas – laukiantis ilgas paieškų ir nesibaigiančių eksperimentų kelias. Medis, akmuo, betonas – ėmiausi visko iš eilės. Neilgai trukus įsitraukiau į kitą tėčio projektą – sukurti skulptūrą “Violeta” Kauno muzikiniam teatrui. Taip išbandžiau betoną. O tėvų bičiulės keramikės Liucijos Šulgaitės, mūsų sodyboje įkūrusios savo dirbtuves ir degimo krosnis, dėka prisiliečiau prie molio tekstūros, išmokau žiesti. Visas mano mokymasis ėjo per patirtį. Tai, ką sukaupiau tuo laikotarpiu – medžiagų pojūtis, plastika, pasidavimas postūmiui, jėgos ir atsitraukimo balansas, ir supratimas, kad idėja, įkvėpimas – žiežirba, o ugniai sukurti reikalingas darbas, darbas ir dar kartą darbas – nematoma realizuoto kūrinio pusė.
Baigęs mokyklą, privaloma tvarka išėjau į armiją. Toks buvo laikas. Grįžus neilgai trukus atsirado šeima. Reikėjo gyventi, auginti vaikus. Galimybė tuo metu išgyventi iš kūrybos man atrodė lygi nuliui. Ėmiausi amato darbų. Dirbau staliumi, statybininku. Nesisekė. Pažinau pasaulį, kurio iki tol nepažinojau. Supratau, kaip gali būti nevertinamas žmogus, jo darbas. Pagrečiui bandžiau mokytis. Įstojau į VDU menotyrą. Po dviejų metų mečiau. Kodėl? Man atrodė, kad tas, kas nepraleido bemiegių naktų prie paveikslo ar kaldamas plaktuku dešimtimis kartų netrinktelėjo per tą patį jau mėlyną pirštą, neturi jokios teisės spręsti apie kūrinio vertę ar nevertę. Supratau, kad nesu žodžio meistras, o menotyra – tai meno reparavimas žodžiais. Bet metus studijas, apėmė dar gilesnė tuštuma, neviltis kartais būdavo tokia gili, kad, rodos, atsidurdavai pačiame dugne. Ir čia vėl buvo šalia tėvai. Mama niekada neprarado tikėjimo manimi, o tėvas vėl paskatino imtis akmens. Grįžau pameistrystėn, supratau, kad noriu daryti tik tai, negalvojant, kas iš to gausis. Taip praėjo 36 metai. Su pakilimais, nuopoliais, savigrauža, kalte, vilties šiaudo griebimusi, ir vėl neviltimi. O 2015 m. su tėvuku ėmėmis abiem visiškai naujos temos – geležies. Seniai brendo mintis apie rūdžių ir laiko dabinamas, gilias istorijos ir žmogaus vertybių klodus išreiškiančias temas. Skulptūrų prototipai – 5-10 cm modeliukai iš įvairių šiaudelių, pagaliukų – į mano rankas patekdavo, lydimi įprasminančio pavadinimo. Ėmiausi jų kaip išprotėjęs, neskaičiuodamas nei dienų, nei valandų. Taip išlukštenau ir įsimylėjau naują man iki tol nepažintą medžiagą - geležį, į žmogaus buitį atėjusią po akmens amžiaus.
Tėvuko Leono “Geležies amžiaus” skulptūros skirtos plačioms erdvėms, pasakoti istorijas parkuose, po medžiais. Darant jas, kilo mintis pabandyti iš metalo atraižų padaryti mažutes, kamerines. Paskui - pasodinti metalinį herojų ant akmens. Bet pamažu medžiagos susikeitė vietomis – dėmesio centru man vėl tapo akmuo. Akmuo - medžiaga, kuri niekada nemeluoja. Medžiaga, rodos, nuspėjama, bet neatleidžianti klaidų. Medžiaga, kuri pati iš savęs jau yra kūrinys su tūkstantmetine istorija. Su akmeniu gali žaisti debesų žaidimą – ilgai žiūri į jį, stebi, ir staiga akmuo pradeda įgyti formą, turinį, pradeda kalbėti, kas jis yra. Ir tada pasidaro aišku, kokių detalių trūksta, kad jis savo istoriją ištransliuotų ir kitiems. Akmuo ir geležis – dvi organiškos medžiagos, kantriai tarnaujančios ilgus metus, išliekančios, keičiantis kartoms. Geležimi akmenį sušildau, tarsi anglimi erdvėje apipiešiu detalėmis, įkūniju į herojus.
Dabar man atrodo, kad radau tai, ko ieškojau, kas yra mano kelias ir mano daina. Kviečiu klausytis “Akmenų istorijų”, kviečiu klausytis akmenų piliakalniuose, laukuose, miškuose, sodybose, pajūryje. Jie kalba ir kiekvienam rezonuoja savus jausmus ir savas mintis, atėjusias iš gyvenimo patirčių.
Pirmoji personalinė Aido Striogos paroda “Metalo akmenys” vyko š.m. kovo mėnesį Kauno Prisikėlimo bažnyčioje.
Gegužės 11 – birželio 14 d. naujausių kūrinių paroda eksponuojama Juodkrantėje, Liudviko Rėzos kultūros centre.
Su Aidu Strioga kalbėjosi Neringa Daniulaitienė, Akmenų istorijų pasakotoja.
Rekomenduok draugui  |  Priminimas apie renginį
Jūsų komentaras
 
Vardas:   El.paštas:

Komentaras:

Siųsti  


Eb.lt už renginio(-ių) programos pakeitimus neatsako.

EB.lt portale paskelbtą informaciją draudžiama panaudoti kitose interneto svetainėse, tradiciniuose žiniasklaidos kanaluose ir kitur, taip pat Eb.lt medžiagą platinti bet kokiu pavidalu be portalo sutikimo, o jei sutikimas yra gautas, tai EB.lt privaloma nurodyti kaip šaltinį.
 
Paieška
2018.06.12  
Pavadinimas:
 
Data:
Atsitiktinė pramoga


Renginių kalendorius
P A T K P Š S
 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  
Paskelbkite savo renginį
apie mus   |  noriu būti banke   |  kontaktai   |  Keltų bilietai   |  Viešbučiai   |  Privatumo politika  
Entertainment bank. Visos teisės saugomos. ļæ½ 2002-2018 Privatumo politika