apie mus noriu būti banke kontaktai keltų bilietai viešbučiai privatumo politika
Paieška:
Lietuviskai English
 
Atlikėjai
Grupės ir atlikėjai (567)
  Renginių vieta
Pramogų ir pobūvių salės (53)
  Nuoma ir prekyba
Žaidimai (19)
  Technika
Garsas
Pirotechnika
  Paslaugos ir pramogos
Konditerija
 
Titulinis puslapis   Renginiai  
Spausdinti Spausdinti  
Marijos Šileikaitės-Čičirkienės foto paroda "Kelias.Pradžia"

Nuotraukų peržiūra

0
Parodos atidarymas 2019 01 25 (penktadienį) 17 val.
MARIJA ŠILEIKAITĖ-ČIČIRKIENĖ

Kūrybinės veiklos pradžia – 1986 m.
Nuo 1990 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narė.
Lietuvos meno kūrėjo statusas suteiktas 2005 m.
1999 m. – suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP)
fotografės menininkės (AFIAP) garbės vardas.
Lietuvos fotomenininkų sąjungos valdybos narė (1992–1996, 2005–2009 m.).
1992–2010 m. – Panevėžio fotografijos galerijos direktorė.
2010–2015 m. – Dailės galerijos padalinio Fotografijos galerijos parodų kuratorė.
2005 m. ES Leonardo da Vinči projekto „Menas be sienų” dalyvė.
Surengė 38 personalines parodas. Dalyvavo 102 grupinėse parodose.
APDOVANOJIMAI:
2000 m. Kroatijoje – Sidabro plyta;
2002 m. Rygoje (Latvija) – medalis ir FIAP’o diplomas;
1998 m. ir 1999 m. Čikagoje (JAV) – konkurso trečiosios vietos laimėtoja;
2013 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos premija „Už didelius nuopelnus
fotografijos menui”.
BIBLIOGRAFIJA:
Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien (Vilnius, 1998, 1999, 2000, 2001, 2002, 2004,
2005, 2006, 2007, 2009, 2012, 2013);
Fotografijų albumas. Dovana (Panevėžys, 2002);
Panevėžys. Senovė ir dabartis (Panevėžys, 2003);
PF fotografijų albumas (Panevėžys, 2004);
Lietuvos fotomenininkų sąjunga. Žinynas (Vilnius, 2004);
Dovilė Zelčiūtė. Mirties kilpa lietuvių fotografijoje (2007);
Portfolio Photo Art (Čekija, 2008).
Išleido du autorinius fotografijų albumus: „Fotografinės frazės“ (2000)
ir „Vieškelio motyvas“ (2005).

Vienas iš kūrybinės fotografijos tikslų ir kartu bene akivaizdžiausias jos vertės matas – tai įprastos
aplinkos ir, atrodytų, nereikšmingų įvykių parodymas išraiškingos formos fotografiniame atvaizde.
Tokios fotografijos kūrėjui svarbiausias yra jo individualus matymas ir jautrumas „fotogeniškiems“
realybės formų deriniams. Tuo tarpu žiūrovams tokia fotografija tampa „fotoregos pratimais“, į
kuriuos fotografai juos įtraukė dar XX a. pirmoje pusėje.
Savitus vizualaus pasaulio suvokimo pratimus siūlo ir Marijos Šileikaitės-Čičirkienės paroda.
Autorė, atrodytų, niekuo neišsiskiriančius kelio motyvus, eismo ženklus, miesto aplinką ar žmogų
gamtos peizaže parodo kitaip, nei juos esame įpratę matyti kasdienybėje: iš neįprastų perspektyvų,
fragmentiškai, didelio kontrasto nuotraukose. Taip kasdienybė paverčiama estetinio patyrimo šaltiniu,
o žiūrovas skatinamas balansuoti tarp įprastų tikrovės objektų atpažinimo ir jų nekasdieniško, kone
abstraktaus grožio pajautos.
Tačiau ar šis akivaizdus fotografijų formos išraiškingumas ir yra svarbiausias parodos akcentas?
Atidesnis ir ilgiau trunkantis žvilgsnis į Marijos Šileikaitės-Čičirkienės darbus leidžia teigti, kad apsiriboti
pirmu įspūdžiu neverta. Autorės darbuose ieškoti ne paviršinio dekoratyvumo, bet prasmingų formų
ir interpretuoti jų vizualią kalbą skatina ir pasaulio bei Lietuvos fotografijos raidos pamokos. Regos
pratimai geriausiems fotografams niekada nebuvo savitiksliai – jie turėjo pasitarnauti geresniam
aplinkinio pasaulio pažinimui, padėti perprasti jo kaitą. Marijai Šileikaitei-Čičirkienei fotografija taip
pat yra pažinimo įrankis, tik šiuo atveju jis nukreiptas ne tik į išorinį, bet ir į vidinį žmogaus pasaulį.
Fotografijose matomus fragmentiškus kelio motyvus ir kitas užuominas į fizinę bei dvasinę žmogaus
kelionę pati autorė apibūdina kaip „žmogaus išgyventas akimirkas, kurios yra skersinis pjūvis jo paties
patirtims ir matymui“. Įprastas kelio, kaip žmogaus egzistencijos, simbolis čia subyra į daugybę
fragmentų ir, regis, tik autorei pastebimų užuominų į buvimo tam tikroje vietoje ir kartu tam tikros
būsenos laikinumą. Kartais fotografė tokio įspūdžio pasiekia asociatyviai gretindama apčiuopiamus
tikrovės fragmentus, pavyzdžiui – kabantį užklotą ir jo formą atkartojantį šviesų stačiakampį ant
tamsios žemės. Atrodo, kad praėjusio laiko patirtis, yra tokia pat „negyva“ ir negrįžtamai atskirta nuo
dabarties išgyvenimų, kaip iš senos antklodės išpurtytas susikaupusių dulkių sluoksnis. Tačiau kitos
asociacijos nepaklūsta vienakryptei laiko tėkmei ir neapsiriboja materialiais jos paliktais ženklais.
Marijos Šileikaitės-Čičirkienės fotografijos byloja ir apie tai, kad mūsų gyvenimuose pėdsakus
palieka bei įvairiomis formomis kasdienybėje įsikūnija neapčiuopiamos svajonės, kurios žmogų lydi
visos gyvenimo kelionės metu ir primena apie save pravažiuojant pro baltus sklandytuvus vaikišku
paspirtuku ar išvydus popierinį laivelį.
Tokių asociacijų tinklai įtraukia žiūrovą į neapibrėžtą laiką ir abstrakčią erdvę, kurioje ir trumpalaikės,
ir ištisų gyvenimų patirtys gali būti perkuriamos iš naujo, joms, nelyginant smėlio pilims, suteikiant
netikėčiausias laikinas formas. Fotografinių vaizdų ir juos siejančių asociacijų neapibrėžtumas
primena žmogaus sąmonę, kurioje nueitas gyvenimo kelias nebūtinai žymimas svarbiais įvykiais
ir objektyviais faktais, bet dažniau – asmeniškai svarbių kasdienybės detalių prisiminimais, kurių
prasmė ir emocinis turinys laikui bėgant gali kisti.
Subjektyvumas, dėmesys iš pirmo žvilgsnio banaliems kasdienio gyvenimo fragmentams,
atsisakymas vaizduoti reikšmingus įvykius būdingas XX a. devintojo dešimtmečio Lietuvos fotografijai
– parodos autorės kūrybinio debiuto kontekstui. Šią fotografijos kryptį menotyrininkė Agnė Narušytė
yra apibūdinusi „nuobodulio estetikos“ terminu, tačiau Marijos Šileikaitės-Čičirkienės kūryba labiau
siejasi ne su ano meto Vilniaus fotografų darbams būdingu pilku nuoboduliu, bet su „nuobodulio
estetikos“ variacijomis kitų miestų fotografų kūryboje. Fotografės darbai primena tokių autorių kaip
šiauliečio Aleksandro Ostašenkovo ar klaipėdiečių Viktoro Trublenkovo ir Arvydo Stubros darbus,
kuriuose svarbus ne pats kasdienybės nuobodulys, o jo keliamas ilgesys, įsikūnijantis poetinėje
vaizdų kalboje.
Kita vertus, parodoje Marija Šileikaitė-Čičirkienė dar labiau išgrynina ankstesnėje fotografijų
serijoje „...iš spalvotų dienų“ atrastą individualų kūrybinį braižą – abstrakčių formų, kontrastingų
tonų žaismą, apvalytą nuo menamų siužetinių linijų ar dramatiškos vidinių išgyvenimų išraiškos.
Autorės darbai suteikia progą į pasaulį pažvelgti, tarsi, atsitraukus, išvysti atsitiktinumo siejamus
žmogaus egzistencijos fragmentus, žmogiškosios patirties dar neužpildytų arba jau ištuštėjusių
erdvės ir laiko fone.
Tomas Pabedinskas
Rekomenduok draugui  |  Priminimas apie renginį
Jūsų komentaras
 
Vardas:   El.paštas:

Komentaras:

Siųsti  


Eb.lt už renginio(-ių) programos pakeitimus neatsako.

EB.lt portale paskelbtą informaciją draudžiama panaudoti kitose interneto svetainėse, tradiciniuose žiniasklaidos kanaluose ir kitur, taip pat Eb.lt medžiagą platinti bet kokiu pavidalu be portalo sutikimo, o jei sutikimas yra gautas, tai EB.lt privaloma nurodyti kaip šaltinį.
 
Paieška
2019.02.11  
Pavadinimas:
 
Data:
Atsitiktinė pramoga



Renginių kalendorius
P A T K P Š S
 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28  
Paskelbkite savo renginį
apie mus   |  noriu būti banke   |  kontaktai   |  Keltų bilietai   |  Viešbučiai   |  Privatumo politika  
Entertainment bank. Visos teisės saugomos. ļæ½ 2002-2019 Privatumo politika